Rašliavos

Nesiruošiu nieko sveikinti su komercializuota širdučių klijavimo, atviros meiles ar seksualaus apatinio trikotažo išpardavimo diena, kai visos parduotuvių vitrinos mirgėte mirga raudonomis dekoracijomis, visi skuba praleisti “romantiško vakaro” naktiniame klube, kur “atmosferą kaitins rausva šviesa bei erotinė programa, seksualiais drabužiais vilkinčios merginos”… O jei tikėsime populiariąja žiniasklaida, nepasveikinti ta proga draugės/o - didžiulis nusikaltimas! Tebunie taip..

Visgi paminėsiu Švento Valentino, Romos laikų krikščionių kankinio, prieš imperatoriaus valią tuokusio poras, žūties metines. Tik jokių širdučių ;)

Spūstys veda iš proto! Manau nedaug kas drįstų dėl to ginčytis. Tos dvi valandos: ryte ir vakare, praleistos sausakimšame troleibuse gerokai sutrumpina gyvenimą. Tai ne tik dvi valandos, kurias galėtum išnaudoti ilgesniam miegui ar pasiruošimui paskaitoms, tai dvi valandos, per kurias tenka kęsti “bobučių-buldozerių” pastangas kuo greičiau nuskrieti prie laisvos kėdės, penktokų, su tris kartus už juos pačius didesnėmis kuprinėmis, susistumdymus ir siaip malonų jausmą, kai troleibusas stabteli ir pora tetulyčių, norėdamos įrodyti inercijos egzistavimą, užgriūna ant tavęs. O jei pamatai kokia laisvesnę vietelę, iš ten sklindančio “aromato” gali atspėti, kas ten įsitaisė.

Kai gyvenau Klaipėdoje, maždaug 5-7 min. pėsčiom iki gimnazijos, to neįvertinau. Apskritai, kaip sunku įvertinti visą gėrį esantį aplink mus! Tai pasistengsiu būti optimistiškesniu ir su džiaugsmu einu užkąsti ir į centrą….tuo pačiu sumautu troleibusu.

Kiekvienas, kuris rašo blog'us - jau rašytojas. Tokia frazę išgirdau iš vieno savo kolegos. Kažin. Bet pabandyti verta. Arvirai sakant, net nežinau, ką rašysiu. Ir apskritai, ar rašysiu.