Rašliavos

Neberašiau kurį laiką ir mano blogas panažu numirė. Taip ir nepapasakojau, kaip sekėsi karo akademijoje (o pirmas dienas buvo tikrai šaunu, bet po akustinės ausies traumos teko pora savaičių ligoninėje ir dar ilgokai sanatorijoje pabūvoti).. Bet kažkaip vėl kilo noras parašinėti. Jei sudomins, mano naujas mintis rasite:

http://ziuriu.blogspot.com/

Kitą savaitę praleisiu Lietuvos karo akademijoje. Dalyvausiu studentų atstovybių nariams skirtame projekte skambiu pavadinimu: “Lietuvos
studentai Lietuvai”. Trumpas jo aprašymas:
Šis projektas suteiks galimybę Lietuvos aukštųjų
universitetinių mokyklų ir kolegijų studentams susipažinti su Lietuvos karo
akademijoje taikomais lyderio ugdymo metodais, mokymo ir gyvenimo sąlygomis.
Parodys studentams pasikeitusius Lietuvos kariuomenės ir Karo akademijos
tikslus Lietuvai tapus NATO nare. Supažindins studentus su kariūnų gyvenimu ir
suteiks jiems galimybę pajusti kariško gyvenimo subtilumus. Programa truks
vieną savaitę. Studentai, atvykę iš įvairių universitetų bei kolegijų, gyvens
Karo akademijos kareivinėse, laikysis nustatytos dienotvarkės, dalyvaus
paskaitose, seminaruose, diskusijose pagal patvirtintą darbotvarkę, gaus
galimybę savaitės išbandyti savo jėgas įvairiose varžybose ir lauko pratybose –
Lietuvos kariuomenės centriniame poligone. Karo akademija ir Kariūnų batalionas
turi patirties rengiant panašias konferencijas – mainų programas.

Skamba visai neblogai. Programoje minimi supažindinimas su kariuomenės struktūra, seminarai,
diskusijos, paskaitos. O dar ir pašaudyti teks! :)

Gavome daiktų, kuriuos reiks atsivežti, sąrašą, kuriame tiksliai parašyta net kiek porų kojinių, kiek megztinių etc. atsivežti reikės. O šiaip gausim aprangą!

Rašau su optimizmu ir laukiu rytojaus, tikiuosi, kad su tokiu pat optimizmu po savaitės aprašysiu savo nuotykius ten! :)

Atstovybės pirmininkas dažnai tvirtina, kad rinkimai - nacionalinis lietuvių sportas. Šįvakar laukia vieni. Rinksim FFSA (fizikos fakulteto studentų atstovybė) valdžią. Didžiausia intriga dėl svarbiausio posto - pirmininko rinkimo. Kandidatuoja neeilinės rinkiminės konferencijos metu išrinktas ir tik pusę kadencijos išbuvęs dabartinis pirmininkas Tadas ir Povilas, pastaruoju metu nedalyvavęs SA veikloje. Apie jį dauguma žino iš jo smagių laiškų į konferenciją, kurių pagrindinė mintis: atstovybė - tai uždara sekta, nieko neveikianti, tik plaunanti pinigus ir besistengianti padaryti kuo daugiau bėdų dėl LSP. Nors, tiesą sakant, jo kritikoje labai daug tiesos. Bėdų yra, bet jas įvardinti neužtenka, reikia jas spręsti. Įdomu, ar Povilas pateiks konstruktyvių būdų joms spręsti, ar tik toliau badys pirštais į kitus.

Viena istorija, puikiai apibudinanti šio kandidato ir atstovybės santykius. Soc komitetas fakultete pastatė dėžę, į kurią visi norintys galėjo mesti savo klausimus ar pageidavimus. Po kiek laiko ji dingo.  Dar po kelių dienų iš Povilo pašto dėžutės gavome laišką, kuriame “dėžutė” rašė , kad ji pavargo ir iškeliavo paatostogauti. Prisegta su “photoshop'u” sumontuota nuotrauka, kurioje matoma dėžė, o fone fone Italijos kraštovaizdis. Jis vėliau net nepatingėjo sukurti pašto adreso “atsiliepimu.deze@gmail.com” ir kas savaitę gaudavome po keletą laiškų, apie jos nuotykius, kaskart prisegdamas vis kitą paveikslėlį.

Laukia smagi diskusija.

Ar pastebėjot, kaip atšilo oras? Turbūt pirma kartą šiais metais pajutau švelnų pavasario vėjėlį. Jau kelinta diena troleibusu važiuoju tik dalį kelio namo - eiti pėsčiomis tikrai malonsnė alternatyva, nei stumdytis viešajame transporte. Laukiu nesulaukiu, kol iš Klaipėdos atsivešiu dviratį!

VUSA (Vilniaus Universiteto studentų atstovybė) prezidentė Nora sveikindama LSAS (Lietuvos studentų atstovybių sąjunga) prezidentę Indrę ataskaitinės konferencijos metu padovanojo 21 rožę, tiek kiek iki konferencijos šioje organizacijoje buvo narių - Lietuvos aukštųjų mokyklų. Palinkėjimas buvo toks: kad  kitų konferencijų metu prisijungtų tiek narių, kad sveikinimams neužtektų viso šalia Konarskio stotelės esančio gėlių turgaus. Hmm… Džiugu, kad aukštosios mokyklos renkasi būtent LSAS, bet šis sveikinimas bent jau man nuskambėjo gan grėsmingai. Šiuo metu Lietuvoje aukštojo mokslo galima siekti devyniolikoje universitetų ir dvidešimt septyneriuose kolegijose. Ir šis skaičius bent jau nemažėja. Tikrai šaunu, kad daugybė žmonių siekia įgyti išsilavinimą, bet kai studijų vietų skaičius viršyja moksleivių skaičių - tai nėra normalu. Apie kokybę net nėra ko kalbėti. Ir koks studijų tikslas, kai net neplanuojama dirbti pagal specialybę, o siekiama tik diplomo - popieriaus lapelio, kurio darbdavys net įdėmiai neperskaito!

…

Kiekviena LSAS narė (aukštoji mokykla) į ataskaitinę konferenciją gali
atsiųsti tam tikrą žmonių skaičių, kurie atsovauja ją ir, tuo pačiu,
atlieka reprezentacinę funkciją. Šių metų konferencijos (dauguma narių - vietinių SA pirmininkai, valdybos ar kitų valdymo organų nariai) metu matėsi nemažai tokių, kurie skaitinėjo nemokamus laikraščius, žaidė telefonu ar šiaip snaudė. Dar nepraėjus nė pusvalandžiui išgirdau pokalbio nuotrupą, kaip kažkas teiravosi kolegos, ar šis dar nesigaili, kad važiavo.. Per revizijos komisijos rinkimus, kai atstovybių pirmininkai galėjo siūlyti savo kandidatus, po vieno tokio siūlymo pasigirdo to “kandidato”, kuris iki to laiko ramiai snaudė,  grasinimas “atsilyginti” už tokius “pokštus”.  Na, ačiū Dievui,  kai pretenduojantiems į atsakingą revizijos komisijos nario pareigybę buvo pasiūlyta trumpai prisistatyti ir išsakyti savo motyvaciją, norinčių iš karto sumažėjo. Per darbo grupių diskusijų pristatymus, vienos jų atstovai nesugebėjo atsakyti jau į pirmą užduotą elementarų klausimą, buvo tik atsikirsta - ei, mes turėjome tik pora valandų. Po dar kelių tokių “perliukų” spėju ne man vienam kilo natūralus klausimas - ką kai kurie žmonės čia veikia. Ir ar visoje “aukštojoje mokykloje” nebuvo galima rasti žmonių, kurie bent jau apsimestų, kad jiems įdomu.

Niekada su kompais itin gerai nesutariau. Bet kartais rodos, kad jie manęs nemėgta. Turėjau bėdų su interneto ryšiu: jis kas kelias minutes trūkinėdavo. Negalėjau siųstis jokio didesnio failo, nes jis paprasciausiai susigadindavo. Po ilgai trukusių mąstymų supratau, kad tai “Windows” užkardos ( ugniasienė/”firewall') kaltė ( tai buvo netikėta, nes ilgą laiką naršant “nete” jokių bėdų dėl to nekildavo). Ją išjungus, viskas susitvarkė. Bet palikti kompo visiškai be apsaugos nesinorėjo. Parsisiunčiau nemokamą “Zone Alarm”. Visai nieko. Labiausia patiko tai, kad galima nustatyti, kuriai programai galima leisti jungtis prie interneto, kuriai ne. Tarkim nematau jokio reikalo “winamp'ui” būti “online”. O dar tie neaiškūs “explore.exe”, bandantys prisijungti prie interneto. ..  Bet mano džiaugsmai truko neilgai. Po 10-15 minučių nuo interneto įjungimo, paprasčiausiai visiškai dingdavo ryšys. Mėgindavau išjungti internetą ir vėl įjungti(disconnect - connect). Bet tas langas paprasčiausiai neatsidarydavo. Po kelių minučių, solidarizuodamasis su juo  užlūždavo visas kompas.  Pirma karta nesuveikė kombinacija “ctrl-alt-del”. Tikrai niekada kompas nebuvo taip užlūžęs, kad tektų spausti “restart” mygtuką. Tada tikrai kyla pagunda riebiai nusikeikti ir suduoti kumščiu per tą dėžę. Neturėjau minčių ką daryti. Nusprendžiau pamėginti išjungti naująją “Zone Alarm” užkardą. Įsijungiau “Windows”. Na ir ką, internetas jau kokią valandą veikia puikiai! O įdomiausia, kad nuo “Windows” “firewall'o” nebetrūkinėja internetas. Per ftp serverį siunčiuosi failą (gėda pasakyti kokį, pažeidžia autorines teises) jau valandą ir nebuvo jokių trukžių.

Kompas šaiposi iš manęs?

Atsiprašau visų, kuriems teko skaityti šį skundą.

Pažiūrėjo žmogelis orų prognozę: taigoje -50 laispnių šalčio. Nusprendė, kad reiktų paskambinti pažystamam čiukčiui, pasiteirauti, ar iš tikro taip baisu ten.
-Ne, ka tu! Pas mus apie -20 atsako tas.
-Bet per žinias orų mergaitė aiškino, kad pas jus pussšimtis laipsnių žemiau nulio.
-Aaa, lauke gal ir gali tiek būti, bet viduj šilta - apie -20 pareiškia čiukčis.

Tai nesiskųskim - tikrai nėra taip jau blogai. Svarbu nepamiršti kepurės, šaliko ir šiltų pirštinių! Nors, atvirai sakant, kai troleibuso laukiau, rodos, visą amžinybę, tai toks optimistas nebuvau:)

Beje, mano bendramoksliai ruošiasi savaitgalį į kažkokį žygį po Lietuvos kalvas. Turbūt filmų apie Everesto šturmus prisižiūrėjo:) Sėkmės jiems!

Buvo tikrai smagi šventė! Na, ne tokia, kaip vaikystėje, kai eidavau “žydauti”, bet vistiek linksma. Šįkart į viską teko žiūrėti kiek kitu kampu, nes buvau su užsieniečiu, vokiečiu, ir bandžiau jam viską komentuoti ir aiškinti. Pirmiausia apsidžiaugiau, kad nemažai informacijos apie šią šventę galima gauti internete anglų kalba (ačiū tau, Google), tai nereikėjo laužyti liežuvio aiškinant visas kanapinio ir lašininio kovos peripetijas, ar Morės deginimo prasmę. Tiesa, tokios žiemos išvarymo ir pavasario šventės-karnavalai vyksta daugelyje šalių, bet lietuviškosios Užgavėnės turi daugybę įdomių autentišku motyvų, kuriuos norėjosi kaip nors perteikti. Tada liko nuspręsti kur eiti. Ilgai neieškojau, bet aiškią ir lengvai randamą programą pateikė tik mokytojų namų kiemelis, tai ten ir nuėjom. Dar, tiesa, Gedimino prospekte sutikom gražią eiseną. Viena ožka persirengusi miela mergaičiukė prašėsi nuperkama, bet aš, vargšas studentas, neįstengiau sau leisti tokio pirkinio. Vistiek gavau saldainį. Skanų, marmaledinį. Taigi, kaip sakiau, nuėjom mokytojų namų kiemelin. Ten mus pasitiko griausminga muzika ir įnirtinga Lašininio ir Kanapinio kova, kurioje nestigo nei skambių smūgių, nei gražių permetimų. Pertraukų tarp raundų metu šoko puikiai pasipuošusios šokėjos. Gaila, bet neteko sulaukti antro raundo pabaigos, nes iškeliavome ant Tauro kalno. Ten susitikome dar kelis Erasmus studentus. Norėjome gauti blynų, bet niekur jų nesimatė, nors šalia įsikūriusioje palapinėje galėjai nusipirkti cukraus vatos ir spragėsių (!?!).  Kadangi oras buvo tikrai  šaltas, tai ilgai nedelsę nuėjom į gamtininkų bendrabutį ir blynų išsikepėm patys. Buvo smagu žiūrėti, kaip skirtingų tautybių žmonės vieningai triūsia prie puodų ir keptuvių. Blynai buvo nepakartojami!

O dabar visi kartu: Žiema, žiema, bėk iš kiemo!

Kažkaip sunku patikėti, kad ryt jau Užgavėnės. O nuo rugsėjo, kai atsikrausčiau į Vilnių, nė karto nebuvau išsikepęs blynų. Būdamas penkerių kartu su pusantrų metų jaunesnia sese išsikepdavome, o dabar nežinau kaip gausis. Bet kaip vaikystės laikais visą dieną misti vien blynais greičiausiai neišeis. Reikėtų padaryti koldūnų valgymo dieną - tai taptų bendra visų studentų  švente.

Įsijungęs “Delfi” sužinojau, kad į Lietuvą atslenka “labai šalti orai”. Ketvirtadieni žadama iki -27. Brr… O aš jau tikėjausi, kad orai visgi atšils. Šeštadieni smagiai Smiltynėje palakščius netgi karšta buvo.. Karklai pradėjo sproginėti..

O buvo laikai, kai norejosi, kad vasara būtų kuo karštesnė, o žiema šalta ir speiguota.. Vienas iš šauniausių  žiemos prisiminimų: senelis kaime kasa sniegą, o aš aplink su kažkokiu šiūpeliu lakstau ir badau “padėti”. Susidarydavo nemenki labirintai, mano tik galva virš sniego kyšodavo (na, ir buvau kokiu metru žemesnis ). O dar tie čiuožinėjimai nuo kalniukų! Ypač smagu būdavo Smiltynėje. Na ir kas, kad parėjus namo visi kaulai skaudėdavo.. Nepamirštami ir sniego mūšiai. Pasistatydavome po kelias  tvirtoves, ir garbės reikalas dar kelias iš “priešų” atkovoti. Kokia žiema, jei nebuvai “išmaudytas” sniege?! O aš šiemet to malonumo dar nepatyriau! Bet turiu laiko - žiema dar nesibaigė!